sen! Rosita G., sen! Ieva M.
1930 metai Kaune. Praėjo vos 12 metų nuo nepriklausomybės atgavimo ir visuomenei itin aktualus tautiškumo klausimas. Studentija – viena iš aktyviausių visuomenės grupių, stiprinančių tautiškumą. Vilniaus kraštas okupuotas lenkų, todėl didžiausia lietuvių studentų susitelkimo vieta yra Lietuvos Universitetas Kaune, įkurtas 1922 metais ir būtent 1930 m. pervadintas Vytauto Didžiojo garbei. Universitete studijuoja apie 4 tūkst. studentų. Kad jie aktyvūs, rodo itin didelis universitete veikiančių organizacijų skaičius – net 80. 29 iš jų – įvairios studentų korporacijos. Taigi daugiau nei trečdalį studentiškų organizacijų sudaro korporacijos. Studentas gali priklausyti kelioms organizacijoms, bet korporaciją gali pasirinkti tik vieną.
„Vyrauja nuomonė, kad universitete verta priklausyti kokiai nors studentų korporacijai. Mane kalbino kelių korporacijų kolegos, kvietė ateiti į jų sueigą, asmeniškai susipažinti, pasidalinti mintimis.“
Vieno ką tik į V.D.U. įstojusio studento įspūdžiai
Kaip studentai išsirinkdavo korporaciją?
Jei studentas į Kauną atvykdavo mokytis iš Žemaitijos arba Suvalkijos, galėjo prisijungti prie korporacijų, susikūrusių regioniniu pagrindu. Tokios buvo žemaičių korporacija „Samogitia“ ir suvalkiečių korporacija „Sudavia“. Studentai vilniečiai turėjo savo korporaciją „Vilnija“.
Kitos korporacijos būrėsi profesiniu pagrindu. Pavyzdžiui, buvo trys medikų korporacijos – „Gaja“, „Ąžuolas“ ir „Fraternitas Lituanica“, juristų ir ekonomistų korporacija „Justitia“, inžinierių „Plienas“. „Gajos“ korporantai ne tik patys gilino savo profesines žinias, bet perduodavo jas ir kitiems. Net per vasaros atostogas, sugrįžę į savo gimtuosius miestus, rengė viešas paskaitas, kurių metu supažindindavo kraštiečius su socialinėmis ligomis ir jų profilaktika.
Korporacijos „Ramovė“ nariais galėjo būti tik atsargos karininkai. Pagrindinis jos tikslas – Lietuvos nepriklausomybė ir pasiruošimas ją ginti, karinės dvasios populiarinimas tiek universitete, tiek visuomenėje. Korporacija „Ramovė“ inicijavo „Kariuomenės su visuomene suartinimo šventes“, skirtas paminėti žuvusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės. Šventės idėją labai palaikė Korporacijos globėjas (to meto kalba – šefas) Antanas Smetona, kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis ir kiti aukšti karininkai. Švenčių metu vykdavo paradai, būdavo rodomi ginklų pavyzdžiai, tautiniais rūbais pasipuošusios merginos pasitikdavo karininkus su gėlių puokštėmis.
V. D. U. 1930 metais veikė net šešios ateitininkų korporacijos, kurių pagrindinis tikslas buvo ugdyti aktyvius visuomenės ir Bažnyčios narius. Dalis ateitininkų korporacijų buvo ypatingai griežtos nariams keliamų reikalavimų atžvilgiu. Iš Studentų Ateitininkų Draugovės Abstinentų Korporacijos įstatų: „Kiekvienas tikrasai narys turi būti a) aktyvus, b) drausmingas, linksmus, mandagus, taktingas. c) turi stengtis moksliškai pažinti alkoholizmo bei nikotinizmo dalykus, d) dalyvauti kiekviename korporacijos susirinkime.“
Korporacijos ir politika
Kai kurios korporacijos buvo susijusios su tam tikromis politinėmis vertybėmis. Pirmoji Lietuvos korporacija „Neo-Lithuania“ 1922 metais įsikūrė iš dalies todėl, kad jos nariai nerado sau priimtinų politinių pažiūrų organizacijos: studentai aušrininkai buvo linkę į socializmą, ateitininkai palaikė krikščionis demokratus, o stipraus studentų tautininkų susivienijimo dar nebuvo.
Daug informacijos apie korporantų ryšius su politika išliko Vidaus reikalų ministerijos kriminalinės policijos valdybos operatyvinėje byloje apie Balį Dundulį, kuris 1935 m. buvo korporacijos „Žalgiris“ pirmininkas. Šios korporacijos tikslas buvo gaivinti valstiečių liaudininkų partijos idėjas, kuri tuo metu tautininkų vyriausybės buvo uždrausta. Raporte Valstybės saugumo policijai pateikiama Balio Dundulio kalba: „Mums ne vis tiek, koks bus Lietuvos likimas, kuris nūnai yra sprendžiamas kabinetuose. Tėra tik viena ideali santvarka, tai demokratija, per kurią galima siekti kraštui ir liaudžiai gerovės, o ne toji, kuri žlugdo asmenybę, kur valdoma be žmonių kontrolės“. Savo idėjas „Žalgirio“ korporantai skleidė leisdami žurnalą „Moksleivis“, stengėsi būti gerais valstybės tarnautojais, neišsižadant savo ideologijos, nuolatos domėtis politinėmis aktualijomis.
Korporacijų politiškumas daliai studentų nepatiko. Korporacija „Šarūnas“ būtent ir susikūrė kaip atsakas į kitų korporacijų ryšius su politika, nes jų teigimu „studentijai pirmų pirmiausiai privalo rūpėti mokslas ir garbė“. V.D.U. technikos fakulteto vyrijos „Plienas“ tikslas, jų pačių žodžiais tariant, buvo „gyvenimo standarto kėlimas per technologiją ir pramonę“. „Romuvos“ korporantai domėjosi istorine baltų praeitimi, siekė aisčių tautų vienybės ir stiprėjimo.
Kitos korporacijos
Korporacijos būdavo mišrios (pavyzdžiui, „Gaja“, „Activitas“), tik vyrų („Kęstutis“, „Fraternitas Lituanica“, „Vytis“), tik moterų („Birutė“, „Giedra“, „Rimtis“). Moterų korporacijos išsiskyrė tuo, jog joms rūpėjo šeima, kulinarija, moters padėtis visuomenėje. Jų rengtų viešų paskaitų pavadinimai šį tą pasako apie joms rūpėjusius dalykus: „Kultūringa moteris mūsų gyvenime“, „Nūdienė moteris: jos paskirtis ir uždaviniai“, „Miestelėnų luomo kūrimasis ir moteris“, „Moters klausimas biologiniu požiūriu“.
1930 metais universitete veikė ir nemažai nelietuviškų korporacijų: mažiausiai 8 žydų korporacijos, po vieną lenkų, latvių, vokiečių korporaciją. Vokiečių korporacijos „Arminia“ veikla buvo itin nepatenkintos lietuviškosios korporacijos. Korporacija „Romuva“ net prašė Rektoriaus suspenduoti „Arminios“ veiklą, nes „jos nariai siunčiami į Vokietijos nacionalsocialistų vadų kursus, jos susirinkimuose laikomos Lietuvai priešingos paskaitos – tatai saugumo organų konstatuota ir viešai spaudoje paskelbta“. Su kitomis kitataučių korporacijomis sugyventa draugiškai, nes jos pasiskelbdavo kaip nepolitinės.
Korporanto veikimas visuomenėje…
Studentai buvo neabejingi skaudžiausioms Lietuvos tarpukario temoms: Vilniaus krašto okupacijai ir problemoms Klaipėdos krašte.
Nemaža dalis korporantų buvo Vilniui Vaduoti Sąjungos (VVS) nariai. VVS organizuodavo diskusijas, spalio devintąją – Vilniaus okupacijos dieną – rengdavo minėjimus, kuriuose korporacijos dalyvaudavo su savo vėliavomis, reaguodavo į lenkų veiksmus Vilniaus krašte protesto mitingais, inicijuodavo viešas rinkliavas. Po 1939 m. kovo mėn. Klaipėdos krašto netekimo studentų atsargos karininkų korporacijos „Ramovė“ organizavo „ginklų vajų“. Ji ragino kiekvieną organizaciją paaukoti po vieną šautuvą. Vėliau šautuvai buvo padovanoti Lietuvos kariuomenei. Tais laikais vienas šautuvas kainuodavo apie 120 Lt.
Tarpukariu dažnos buvo pinigų rinkliavos: šelpti beturčiams žiemos metu, kovai su tuberkulioze, kurčių nebylių institutui steigti ir panašios. Iš kvietimo korporacijoms: „Nuolatinės rinkliavos kad ir labai yra įkyrėjusios visuomenėje ir įvarginusios rinkėjus, tačiau pasiaukoti artimui yra šventa pareiga kiekvieno“. To meto labdaros akcijos skyrėsi nuo šiandieninių, paremtų moderniosiomis technologijomis, tokiomis kaip trumposios sms žinutės. Galima sakyti, kad pagrindinį vaidmenį tada vaidino aukų dėžutėmis „apsiginklavę“ studentai.
…ir bendruomenėje
Ne mažiau nei veikimas visuomenėje korporantams buvo svarbus savo bendruomenės stiprinimas. Jei prireikdavo, korporacijos savo nariams suteikdavo materialinę pagalbą. Dažnai jos įsteigdavo fondus, iš kurių korporantai, patekę į bėdą, galėdavo pasiskolinti. Parama būdavo ne vien finansinė, bet ir moralinė, pavyzdžiui, vienam iš korporantų sunkiai susirgus, kiti jį lankydavo ligoninėje. Stiprinti narių tarpusavio santykius, draugiškumą – toks tikslas deklaruojamas kiekvienos korporacijos įstatuose. Tam buvo rengiami baliai, arbatėlės, kartu švenčiamos šventės.
Korporantai palaikydavo ryšius visą likusį gyvenimą. Apie vieną ateitininkų korporaciją randame žinių, kad jos nariai dalyvaudavo mirusio korporanto laidotuvėse, o nariai kunigai atlaikydavo už mirusįjį po vienerias mišias.
Vietoje pabaigos
„Visa, ką prisimenu apie korporaciją, yra malonūs jaunystės pergyvenimai. Iš korporacijos gyvenimo neprisimenu nė vieno atvejo, kuris man būtų buvęs skaudus ar kartėliu dvelkiąs ateities dienoms.“
Iš korp! „Ramovės“ Eduardo Daniliūno atsiminimų.